Prelato laiškas (2017 m. sausio 31 d.)

Tėvas savo pirmajame laiške kalba apie tai, ką išgyveno nuo jo paskyrimo Opus Dei prelatu praėjusio mėnesio pabaigoje, dėkoja už maldas bei primena savo pirmtaką vysk. Javier Echevarria.

Pastoraciniai laiškai
Opus Dei - Prelato laiškas (2017 m. sausio 31 d.)

Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Žinau, kad suprasite mano susijaudinimą, su kuriuo pirmą kartą rašau kreipdamasis į jus kaip į dukteris ir sūnus. Nuo pat sausio 23 d., pirmadienio, jūsų seserys ir broliai Romoje ėmė kreiptis į mane „Tėve“. Mane nustebino ir sujaudino toks natūralumas ir spontaniškumas. Aš, jausdamasis kiek pasimetęs, trukau beveik savaitę, kol vieną ar kitą kartą pavadinau juos dukterimis ar sūnumis. Dėkoju už tokią drąsią ir paprastą ištikimybę. Visi esame broliai ir seserys Jėzuje Kristuje, o dabar esu Tėvas tai daugybei žmonių, kurie yra Opus Dei nariais visame pasaulyje: daugybei pasauliečių, vyrų ir moterų, gyvenančių pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, daugeliui kunigų, dalis kurių yra inkardinuoti šioje prelatūroje, kiti - daugelyje vyskupijų, kur būdami pavaldūs tik savo vyskupams, kartu yra šios nedidelės, Bažnyčios tarnystei susivienijusios šeimos dalimis.

Šiomis dienomis prisiminiau šv. Pauliaus laiško korintiečiams žodžius, kuriais pabrėžia, kad Dievo pašaukimas visada ankstesnis už mus pačius, kad jis nežiūri mūsų kvailumo ir silpnumo (plg. 1 Kor 1, 27). Dėkoju Dievui už jo teikiamą ramybę, kurios negaliu paaiškinti kitaip, nei jūsų malda ir artumu. Meldžiu jūsų, o jūs kartu su manimi melskite Dievo Motinos, kad visame būtume vieningi Šventosios Dvasios, pačios begalinės meilės, teikiamos vienybės malonės dėka.

Visada gyvas vysk. Javier, antrojo šv. Josemaria įpėdinio, atminimas. Tai nėra prisiminimas apie praeitį; jis priklauso Dievo gailestingumo malonių istorijai, kurios Bažnyčioje visada lieka gyvybingos. Prisimindami vysk. Javier, tuo pačiu kreipiame savo žvilgsnį į šv. Josemaria ir palaimintąjį Alvarą. Su giliu dėkingumu prisimename šį gerą dviejų šventųjų sūnų, kuris atidavė savo gyvastį Dievo Darbui ir, būdamas Danguje, toliau mums padeda.

Kiekviena krikščionių karta turi atpirkti, pašventinti savo laiką. Dėl to jie privalo suprasti ir dalintis kitų, tokių pačių kaip jie, žmonių užsidegimu, kad atskleistų, su kalbų dovanos pagalba, kaip reikia atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, nuolatinį dieviškosios Širdies turtų išsiveržimą. Mūsų, krikščionių, užduotis yra skelbti - šiomis dienomis, šiame pasaulyje, kurio dalimi esame ir kuriame gyvename – ilgaamžę, tačiau visada naują Evangelijos žinią (Kristus eina pro šalį, n. 132). Mano dukterys ir sūnūs, kasdien turime įkūnyti šį mūsų Steigėjo apaštalinį užsidegimą, ir paversti tikrove šį jo šūkį: Omnes cum Petro ad Iesum per Mariam.

Su meile jus laimina

jūsų Tėvas

Fernando

Roma, 2017 m. sausio 31 d.