Ypatybės ir misija

Opus Dei yra Katalikų Bažnyčios asmeninė prelatūra. "Opus Dei" reiškia "Dievo darbas". Opus Dei įkūrė palaimintasis Josemaria Escriva de Balaguer 1928 m. spalio 2 d. Madride. Šiuo metu prelatūrą sudaro apie 80 000 žmonių iš penkių žemynų. Prelatūros būstinė su prelato Bažnyčia yra Romoje.

Ypatybės ir misija
Opus Dei - Ypatybės ir misija Eilinis krikščionis gali siekti šventumo, kad ir kur jis būtų, kad ir ką jis darytų.

Opus Dei misija - skatinti visų luomų krikščionis gyventi visiškai tikėjimą atitinkantį gyvenimą pasaulyje ir taip prisidėti prie visų visuomenės sluoksnių evangelizavimo. Kitaip tariant, skleisti žinią, kad visi pakrikštytieji yra pašaukti siekti šventumo, ir supažindinti visus su Evangelija, kaip įpareigojo Vatikano II Susirinkimas (plg. Konstituciją Lumen gentium, 32 ir 33 sk.).

Norėdama pasiekti šį tikslą, Opus Dei prelatūra teikia dvasinės formacijos pirmiausia savo tikintiesiems, bet taip pat ir daugeliui kitų asmenų ir ganytojiškai rūpinasi - "kiekvienu, kad ir kokia būtų jo padėtis, profesija ir gyvenimo sąlygos" (Opus Dei Nuostatai, 2.1 str.). Šiuo ganytojišku rūpesčiu skatinama įgyvendinti Evangelijos mokymą kasdieniame gyvenime praktikuojant krikščioniškas dorybes ir pašventinant savo darbą (plg. Nuotatai, 2 str.).

Pašventinti darbą prelatūros tikintiesiems reiškia: kuo tobuliau atlikti kiekvieną darbą, dirbti laikantis įstatymų ir etikos reikalavimų, darbe ieškoti vienybės su Dievu, siekti savo veikla pasitarnauti bendrapiliečiams ir prisidėti prie visuomenės pažangos (Nuostatai, 86.1 str.).

"Tikrai krikščioniškas įvairių socialinių padėčių krikščionių gyvenimas pašventins pasaulį ir persmelks pasaulietinius reikalus ir tikrovę Evangelijos dvasia" (plg. A. de Fuenmayor, V. Gómez-Iglesias, J. L. Illanes, El itinerario juridico del Opus Dei, 1989, p. 39-40).

Šį evangelizacijos uždavinį prelatūros tikintieji vykdo visuose visuomenės sluoksniuose, nes ir patys dirba įvairiose profesinėse srityse. Taigi jų atliekamas darbas neapsiriboja, pavyzdžiui, vien tik švietimu, ligonių globa ar pagalba neįgaliesiems. Prelatūros misija – priminti visiems krikščionims, kad ir kokia būtų jų pasaulietinė veikla, jog jų pareiga – bendradarbiauti krikščioniškai sprendžiant visuomenės problemas ir nuolat liudyti savo tikėjimą.

Norėdama pasiekti šį tikslą, Opus Dei prelatūra teikia dvasinės formacijos pirmiausia savo tikintiesiems, bet taip pat ir daugeliui kitų asmenų ir ganytojiškai rūpinasi - "kiekvienu, kad ir kokia būtų jo padėtis, profesija ir gyvenimo sąlygos"

OPUS DEI DVASINIS MOKYMAS

Opus Dei tikslas - skleisti pasaulyje visuotinio pašaukimo siekti šventumo žinią.

Štai ką 1939 m. apie tai rašė šventasis Josemaria Escriva: "Esi įpareigotas siekti šventumo. Taip, ir tu. Nejau manai, jog tai vien kunigų ir vienuolių rūpestis? Visiems be išimties Jėzus pasakė: “Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Kelias, 291). Kaip priminė Vatikano II Susirinkimas, visi krikščionys turi stengtis būti šventi ir liudyti Kristų. Opus Dei dvasia – tai konkretus būdas eiliniams tikintiesiems – kunigams ir pasauliečiams – šį idealą įgyvendinti praktiškai.

Opus Dei dvasią glaustai galima nusakyti tokiais bruožais:

Dieviškoji įsūnystė: Krikščionis yra per krikštą tapęs Dievo vaiku. Opus Dei pabrėžia šią esminę krikščionybės tiesą ir teigia būtinybę elgtis pagal ją, skatindamas pasitikėjimą dieviškąja Apvaizda, paprastumą bendraujant su Dievu, pagarbą prigimtinei ir žmogiškai tikrovei, ramybę ir optimizmą.

Pagal Opus Dei dvasinį mokymą, darbas yra vienas pagrindinių mūsų gyvenimo dalykų, kuriuos reikia pašventinti.

Kasdienio gyvenimo pašventinamoji vertė: Eilinis krikščionis gali siekti šventumo, kad ir kur jis būtų, kad ir ką jis darytų. Opus Dei įsteigėjo žodžiais tariant, "kasdienis gyvenimas gali būti šventas ir pilnas Dievo", “Viešpats mus kviečia pašventinti kasdienę pareigą, nes čia irgi glūdi krikščioniškas tobulėjimas" (Kai Kristus eina pro šalį, 148 sk.).

Darbo pašventinimas: Pagal Opus Dei dvasinį mokymą, darbas yra vienas pagrindinių mūsų gyvenimo dalykų, kuriuos reikia pašventinti. Profesija, kiekvieno žmogaus pareigos yra šventumo kelias. Kad pašventintų darbą, prelatūros nariai stengiasi jį atlikti "kiek įmanoma tobuliau: ir kaip žmonės (profesinė kompetencija), ir kaip krikščionys (iš meilės Dievo valiai ir noro pasitarnauti žmonėms)" (Pokalbiai su monsinjoru Escriva de Balaguer, 10 sk.).

Meilė laisvei: Opus Dei nariai yra piliečiai, kurie naudojasi tomis pačiomis teisėmis ir turi tas pačias pareigas kaip ir kiti. Ginčytinus visuomenės klausimus stengiasi spręsti kaip laisvi ir atsakingi asmenys, neįpainiodami Bažnyčios į savo sprendimus ir nepateikdami jų kaip vienintelių suderinamų su tikėjimu. Taip reiškiasi jų pagarba kitų laisvei ir nuomonei.

Maldos ir aukos gyvenimas: Opus Dei dvasinis mokymas ragina malda ir atgaila palaikyti troškimą pašventinti kasdienius užsiėmimus. Tad prelatūros tikintieji savo gyvenime nuolat praktikuoja mąstymo maldą, kasdienį dalyvavimą šv. Mišiose, dažną išpažintį, rožinį, rekolekcijas ir t.t. Svarbią vietą užima pamaldumas Švč. Mergelei. Taip pat sekdami Jėzumi Kristumi, jie tokiu būdu aukojasi, kad kitiems padėtų ištikimai vykdyti pareigą ir padarytų jų gyvenimą mielesnį, pvz., atsisakydami nedidelių malonumų, pasninkaudami, dalydami išmaldą ir t.t.

Dievo meilė ir apaštalavimas: Opus Dei nariai stengiasi liudyti savo krikščionišką tikėjimą. Įsteigėjo žodžiais tariant, "tik triūsdami petys petin su savo kolegomis, draugais, artimaisiais, galėsime jiems padėti nueiti pas Kristų" (Dievo bičiuliai, 264 sk.). Šio tikslo siekiama pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu, taip pat žodžiu. O karštas troškimas padėti pažinti Kristų neatskiriamas nuo noro padėti sprendžiant artimo materialines reikmes ir visuomenės socialines problemas.

Gyvenimo vienovė: Bičiulystė su Dievu, pasaulietinė veikla ir pastangos evangelizuoti gyvenime yra neatskiriami dalykai, o tai šventasis Josemaria Escriva pavadina gyvenimo vienove, šiuo terminu apibendrindamas didžiąją savo dvasinio mokymo dalį. 1967 m. jis aiškino, kad tikintysis, kuris dirba pasinėręs pasaulyje, "neturi gyventi dvigubo gyvenimo: vieno – vidinio gyvenimo, santykių su Dievu gyvenimo, ir kito - nuo pirmojo atskirto ir kitokio - šeimyninio, profesinio ir visuomeninio gyvenimo". Priešingai, "tėra vienas gyvenimas, iš kūno ir dvasios, kuris siela ir kūnu turi būti šventas ir pilnas Dievo".