Brangūs broliai ir seserys!

Kai mūsų Dievas apsireiškia, jis skelbia laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Taip prasideda Mozei ant Sinajaus kalno duotas Dekalogas. Žmonės puikiai supranta, apie kokį egzodą Dievas kalba: vergovės patirtis vis dar įspausta jų kūne. Tauta dykumoje gauna Dešimt žodžių kaip kelią į laisvę. Mes juos vadiname „įsakymais“, pabrėždami stiprią meilę, kuria Dievas ugdo savo tautą. Tai iš tiesų galingas kvietimas į laisvę. Jis nesibaigia vienu įvykiu, nes bręsta kelionėje. Kaip Izraelis dykumoje vis dar nešiojasi savyje Egiptą – dažnai ilgėdamasis praeities ir murmėdamas prieš Dangų bei Mozę, – taip ir šiandien Dievo tauta savyje nešiojasi slegiančius pančius, kuriuos turi apsispręsti palikti. Tai suvokiame, kai netenkame vilties ir klaidžiojame per gyvenimą kaip po apleistą dykvietę, neturėdami bendrai siekiamo kelionės tikslo – Pažado žemės, į kurią galėtume veržtis. Gavėnia yra malonės metas, kai dykuma vėl tampa, kaip skelbia pranašas Ozėjas, pirmosios meilės vieta (plg. Oz 2, 16–17). Dievas ugdo savo tautą, kad ji išeitų iš vergijos ir patirtų perėjimą iš mirties į gyvenimą. Kaip jaunikis jis iš naujo patraukia mus prie savęs ir šnabžda meilės žodžius mūsų širdims.

Skaityti visą tekstą.