Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Krikščionis gali būti ramus: jeigu jis norės kovoti, Dievas paims jį už dešinės rankos, kaip skaitome šios dienos Mišių skaitinyje. Būtent Jėzus, Taikos Karalius, jodamas į Jeruzalę ant vargano asiliuko sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.“ Ši jėga nėra agresija prieš kitus. Tai tvirtybė kovoti su savo silpnybėmis ir menkumu, tai narsa, neleidžianti dangstyti savo asmeninės neištikimybės, tai drąsa atvirai išpažinti tikėjimą, net kai aplinkybės būna priešiškos. (Kristus eina pro šalį, 72-83)