Evangelija (Jn 13, 21-33.36-38)
Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.
Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.
O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.
„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“...
Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“
Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.
Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“
Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“
Evangelijos komentaras
Visai priartėjus prie Kančios, liturgija kviečia mus apsvarstyti Jėzaus meilės mums platumą. Jėzus daugelį sykių kalbėjo apie šią akimirką, nors net ir patys artimiausi mokiniai nebuvo pajėgūs suprasti, apie ką jis kalba. Apaštalas Jonas ypač giliai apsvarstė ypatingą šių įvykių prasmę. Auka, kurią Viešpats netrukus paaukos, yra auka iš grynos meilės, ypač tiems, kurie tos meilės nepažįsta, kurie ją niekina, ir tiems, kurie Jį išduos. Tai visi visų laikų žmonės. Tai darydamas, Jis apreiškia mums ištikimą Dievo Tėvo meilę visiems žmonėms.
Matome Jėzaus meilę Judui, kurį nepailsdamas kviečia atsiversti. Tas, kuris išduos Mokytoją, dalyvauja Paskutinėje vakarienėje, jis nėra atskiriamas. Dar daugiau, pats Jėzus siūlo jam kąsnį. Viskas, ką Viešpats daro, yra jo širdžiai skirtas kvietimas – kvietimas prisiminti, ką išgyveno, ir tai apsvarstyti. Tačiau Judas išklydo iš kelio, kažkas jame užkietėjo. Kažkas jam aptemdė protą ir jis nebegeba gerai suprasti, ką daro. Tuo įsitikinsime kiek vėliau, kai skaitysime apie jo pokalbį su tais, kuriems jis išdavė Jėzų (Mt 27, 3–10). Tačiau jis praranda viltį. Nors niekas nepraranda vilties akimirksniu; tokios situacijos prieinama daugeliu ankstesnių sprendimų.
Taip pat matome Jėzaus meilę Petrui, kurio silpnumas yra kitoks. Nors ir daug pažengė į priekį, jis vis dar savęs nepažįsta. Jėzui reikia, kad jo nuolankumas taptų tvirtesnis, kad būtų galima paversti jį tvirtu pamatu. Kad suprastų savo silpnumą ir juo nesipiktintų. Kad neprarastų vilties. Kadangi, kaip ir šią išskirtinę akimirką, gyvenimas mums nuolat atneš iššūkių, su kuriais susidūrę galėtume nusiminti. Gana paprasta sakyti, kad atiduosime gyvybę už tuos, kuriuos mylime. Tačiau kaip pasielgsime tada, kai tam atsiras proga? Šv. Paulius sako, kad tai Dievas skatina mus ir trokšti, ir veikti (Fil 2, 13). Tik tiek, kiek Kristus karaliaus mūsų širdyse, gebėsime įgyvendinti savo meilę net atiduodami savo gyvybę. Kančia yra iškiliausia pamoka, prie kurios turime prisiartinti su troškimu suprasti, kas yra meilė, ir pasisemti jėgų mylėti.