Evangelija (Mt 26, 14–25)
Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
Jis atsakė: „Taip, tu!“
Evangelijos komentaras
Artėja paskutinės Jėzaus gyvenimo žemėje akimirkos. Viešpaties mokymas nepaliko abejingais tų, kurie Jo klausėsi. Viena vertus, sutinkame paprastuosius; tuos, kurie atviri Dievo veikimui, kurie turi drąsos tikėti išganymo žinia. Kita vertus, sutinkame tuos, kurie laikosi savo nuomonės, nėra pasirengę keistis, o viltį teikiančiuose Mokytojo žodžiuose įžvelgia grėsmę savo padėčiai. Jėzus tiesė ranką visiems. Daugelis stvėrėsi jos ir leido džiaugsmui įžengti į savo gyvenimą. Tačiau kiti tik įtvirtino savo užsisklendimą, ir įsibėgėdami traukia nevilties keliu.
Išsipildo senolio Simeono pranašysė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, (...) kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Godumo ir pavydo daigai leidžia šaknis Judo širdyje; jie paskatina jį pikčiausiam iš visų nusikaltimų. Vis dėlto, mokinių širdyse kyla šviesa. Jie trokšta švęsti Velykas su savo Mokytoju ir nori paruošti šventę taip, kaip Jis nurodė. Jie nori prisiminti savo Tautos istoriją kartu su Juo, galbūt nujausdami, kad Jame istorija pasiekia savo pilnatvę.
Jėzus atskleidžia ir savo paties širdies mintis. Per velykinę vakarienę Jo žodžiai atveria skausmą, kurį Jis neša savyje: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“ (Mt 26, 21). Sumišimas perskrodžia artumo kupiną aplinką, kuri vyravo Paskutinės vakarienės salėje. Apaštalai nežino, ką besakyti, o jų reakcijoje paprastumas persipina su pasitikėjimu Mokytoju. Jie klausia: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ (Mt 18, 21).
Žvelgiant į Kančią, įvairūs veikėjai atspindi esminius nusistatymus, kurie gali nusakyti kiekvieno žmogaus santykį su Jėzumi: ištikimybė, atjauta, atmetimas, trapumas, gailestis... Kiekvienas veikėjas mums kažką sako, mums padeda atskleisti savo širdies mintis, atpažinti jose glūdinčią galią iškilti didžiais meilės veiksmais, bet taip pat ir galimybę pulti į egoizmo spąstus. Nors ir turėtume trūkumų, norime būti ištikimi Jėzui. Kaip apaštalai, savo maldoje galime su nuolankumu prisiartinti prie Viešpaties ir prašyti supratimo, kad geriau pažintume save bei pašalintume savyje tai, kas mus atskiria nuo Jo. Jėzus mums atskleis tiesą apie mūsų širdis ir, visų pirma, Savo gailestingumo galią.