JERUZALĖJE PRASLINKO diena. Viską gaubia tamsa, kol saulė ima apšviesti pylimus, Šventyklą, tvirtovės bokštus... Marija Magdalietė ir kitos moterys eina į miesto šiaurės vakarus, kur yra Kalvarija. Gatvės tuščios. Joms susidaro įspūdis, kad Jėzaus mirtis amžiams panardino žemę į tamsą; saulė niekada nebešvies taip, kaip tada, kai Mokytojas buvo su jomis. Tačiau joms nerūpi, kad tamsu, kad Sanedrinas išstatė sargybinius ar kad Kristus jau tris dienas yra miręs. Jos nežino ir to, kas nuritins akmenį nuo kapo, tačiau nenori pasilikti namie. Jos sekė Jėzaus pėdomis; jų širdys vėl drebėjo, bet jos nepasidavė baimei.
„Mane jaudina šių moterų tikėjimas, – sakė šv. Chosemarija, – ir primena tiek daug gero apie mano motiną; jūs turbūt taipogi tiek daug nuostabių detalių prisimenate apie savąsias [...]. Tos moterys žinojo apie kareivius, žinojo, kad kapas buvo visiškai uždarytas, tačiau leidžia savo pinigus ir pirmą sekančios dienos akimirką eina patepti Viešpaties kūną [...]. Tam reikia drąsos! [...] Kai jos atvyko prie kapo, pamatė, kad akmuo buvo patrauktas. Taip visados nutinka. Kai apsisprendžiame daryti tai, ką turime daryti, lengvai įveikiami sunkumai“1.
Prašome jų tokios pat meilės Jėzui, stipresnės už skaudžią Jo Kančią. Šių moterų širdyse Kristaus įžiebta ugnis dar nebuvo visiškai užgesusi. Jos kėlėsi labai anksti, bet ne veltui. Dievas negalėjo atsispirti tokiai meilei ir pranešė joms geriausią iš visų naujienų, galutinį žodį, kuriame išsipildė visos pranašystės: „Prisikėliau ir dabar esu su tavimi“, – sako jis kiekvienam iš mūsų. Mano ranka tave laiko. Kad ir kur kristumei, nukristum į mano rankas. Aš esu ir prie mirties durų. Ten, kur niekas tavęs negali lydėti ir kur tu nieko negali pasiimti, aš tavęs laukiu bei tau tamsą paverčiu šviesa.“2
DŽIAUGSMINGOS NORS IR ŠIEK TIEK SUTRIKUSIOS, jos bėga į viršutinį kambarį papasakoti apaštalams, ką matė. Apaštalams visa tai, ką išgirdo iš šių, kvapo pritrūkusių, moterų lūpų, pasirodė beprotiška. Dėl akimirkos įtampos, jų žodžiuose persipynė ašaros ir džiaugsmas. Petras ir Jonas norėjo viską sužinoti apie savo Mokytoją. Tai, ką dabar išgirdo, jų gal ir neįtikino, bet jie išsiruošė, taip pat bėgdami. „Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį“ (Jn 20, 4). Mes irgi norime bėgti kartu su jais ir net aplenkti Joną. O kas, jei tai, ką sakė moterys, buvo tiesa? Kas, jei Jėzus padarė tai, ką buvo pažadėjęs? Bėgte kertant gatves, dienai auštant, šių dviejų apaštalų širdyse auga viltis.
Akimirką galime sutelkti dėmesį į šv. Petrą, kuris „neliko susimąstęs sėdėti, neužsisklendė namie kaip kiti. Nepasidavė niūriai tų dienų nuotaikai ir savo abejonėms; nenugrimzdo į sąžinės priekaištus, baimę ir niekur nevedančias nepabaigiamas šnekas. Jis ieškojo Jėzaus, o ne savęs. [...] Šitai tapo Petro „prisikėlimo“, jo širdies prisikėlimo, pradžia. Nepasiduodamas liūdesiui ir tamsai, davė vietos vilties balsui – leido Dievo šviesai įsiskverbti į širdį, neužkirto jai kelio“3.
Net jei mes, kaip Petras, kartais išsižadėjome Jėzaus, kaip ir Petras, norime pas jį sugrįžti. „Metas atsinaujinti, mano sūnūs. – sakė šv. Chosemarija, – Būtent tai yra šventumas – kasdien gimti iš naujo, kasdien pradėti iš naujo. Tegu jūsų klaidos nekelia jums nerimo, jeigu turite gerą nusiteikimą pradėti iš naujo [...]. Tas klaidas, kurios kyla tavo kelyje, padėk po Jėzaus Kristaus kojomis, kad Jis būtų aukštai iškeltas, kad triumfuotų, o tu – kartu su Juo. Niekada nesijaudink, pasitaisyk, pradėk iš naujo, bandyk vieną ir kitą sykį. Galiausiai, jeigu tu negali, Viešpats tau padės peršokti per kliūtį – šventumo kliūtį. Tai taip pat yra būdas atsinaujinti, tai būdas nugalėti save – kasdieninis prisikėlimas, kad būtų tikrumas, jog pasieksime savo kelio tikslą – meilę“4.
TĄ RYTĄ MARIJA, Jėzaus motina, nėjo prie kapo. Ji pasiliko namuose ir galbūt savo širdyje šypsojosi. Niekas, išskyrus Ją, nesugebėjo tikrai priimti Dievo Tėvo plano: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“ (Jn 20, 9). Marija buvo įpratusi laikyti Jėzaus žodžius savo širdyje. Nuo to skausmingo penktadienio Ji stengėsi sutelkti dėmesį į nuostabius Jėzaus pasakytus ir padarytus dalykus. Tikriausiai Jos atmintyje vėl iškilo Jo paslaptingi žodžiai apie prisikėlimą trečiąją dieną. Jos nestebino niekas, kas susiję su Jos Sūnumi.
Praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų po įvykių, apie kuriuos kalbame, Didysis penktadienis ir Jėzaus prisikėlimas vis dar teikia stiprybės ir prasmės mūsų gyvenimui. Štai kodėl mums „visi žemės dalykai turi tokią svarbią, kokią norime jiems teikti. Jeigu esame sudievinti, joks dalykas čia, žemėje, mūsų nesukrės. Kai dėl savo trapumo ir savo klaidų teikiame didelę svarbą toms smulkmenoms, ir vargstame, tai todėl, kad norime. Įsikibę Viešpaties esame saugūs. Vienybėje su Kristaus Kryžiumi, Prisikėlimo garbe bei Sekminių ugnimi viską įveikiame.“5
Šv. Chosemarija mėgo būti arti Dievo Motinos, ypač per Velykų džiaugsmą – „visada užtikrinti dėl Prisikėlimo pergalės“6.Melsdamiesi Dangaus Karaliene maldą galime išpešti daug šypsenų iš mūsų Motinos Marijos, kuri šventai didžiuojasi savo naujagimiais, atsinaujinusiais per Velykas. „Džiūgauk, Mergele Marija“, sakome Jai, trokšdami vienytis su Jos džiaugsmu, žinodami, kad Jėzus pasiliko su mumis amžinai.
1 Šv. Chosemarija, meditacija, 1959 m. kovo 29 d.
2 Benediktas XVI, Homilija, 2007 m. balandžio 7 d.
3 Pranciškus, Homilija, 2016 m. kovo 26 d.
4 Šv. Chosemarija, Meditacija, 1959 m. kovo 29 d.
5 Ten pat.
6 Ten pat.