Visoms ir visiems linkiu labai džiugių Kalėdų. Kaip ir kiekvienais metais, mane labai džiugina, kad galiu į Jus kreiptis šitaip, kalbėdamas gyvai.

Iš tikrųjų yra tiek daug priežasčių, dėl kurių galime dėkoti Dievui, melstis, prašyti. Dabar mums, be abejonės, į galvą ateina, kaip per kiekvienas Kalėdas, šis angelų džiūgavimas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė”.

Ramybė, kurios matome, kad trūksta daugybėje vietų, ir mūsų mintys logiškai krypsta į Šventąją Žemę, Rusiją ir Ukrainą bei daugybę kitų vietų, kur vyksta įvairūs konfliktai. Ir į tai turime žvelgti kaip į kažką, kas labai priklauso mums, nes tai labai priklauso Dievui. Nes Dievas viskuo rūpinasi. Bet [Dievas] duoda žmonėms laisvę, žmogišką laisvę... Tai taip pat mūsų rankose, savo laisve, bendradarbiaujame su gėriu, bendradarbiaujame su taika. Pačioje pirmoje vietoje malda, nes malda galime nuvykti į visas vietas.

Ir turime labai susivienyti su popiežiaus malda, malda už visą bažnyčią, už taiką pasaulyje, ypač per Kalėdas.

Šiuo metu, kuris toks tinkamas galvoti apie ramybę, gyventi ramybėje, kad bandytume perduoti ramybę pirmiausiai aplinkoje, kurioje esame, šeimose, darbe, kiekvienas savo vietoje... kad būtume ramybės žmonės. O tai tinkama Dievo vaikams, kaip sako šis palaiminimas: „Palaiminti taikdariai – tie, kurie teikia ramybę –, nes jie bus vadinami Dievo vaikais”.

Taigi susidūrę su šia tikrove, kurioje yra sunkumai, karai, taip pat turime mąstyti, kur yra mūsų ramybės šaltinis. Jei skaitome laišką efeziečiams, iškart randame šią šv. Pauliaus eilutę: „Jis yra mūsų sutaikinimas”: Kristų, jis kalba apie Kristų. „Jis yra mūsų sutaikinimas” Štai...

Turime būti tie, kurie perduoda... perduoda Viešpatį. Turime nešti – nepaisant mūsų ribotumo ir mūsų trūkumų – nešti Dievo meilę visų pirma ir svarbiausia Jėzuje Kristuje, kurį dabar, per Kalėdas matome tapus vaikeliu. Ką tik gimusį Kūdikėlį, be to dar ir vargšą. Kaip ir daugybė neturto, šiandien esančio pasaulyje. Neturtas, kuris turi tapti ir mūsų neturtu, per dosnumą, neprisirišimą, atsisakant pertekliaus. Kiekvienas savo aplinkybėmis. Kad taip kiek įmanoma padėtume kitiems.

Tai teikia džiaugsmą, kaip visi esame patyrę. Šv. Chosemarija dažnai sakydavo: atsidavimas kitiems duoda džiaugsmą, yra džiaugsmo šaltinis. Ir atvirkščiai, egoizmas visada yra liūdesio šaltinis.

Taip pat dabar prisimenu šv. Chosemarijos žodžius, kurie buvo tokie – galbūt nebus pažodžiui, bet mintis yra būtent ši –, sakė taip „kad būtum laimingas nereikia patogaus gyvenimo, o įsimylėjusios širdies”. O mes turime meilės šaltinį: Jėzų Kristų. Jame turime ieškoti ramybės. Jis – iš tikrųjų – yra pasaulio ramybė, kurią rasime tik tiek, kiek randame Jėzų Kristų.

Tai galime apmąstyti psalmės, antrosios psalmės, žodžiais: „Viešpats mums davė paveldėti pasaulį”. Viskas yra mūsų, nes yra Jo. Viskas yra mūsų, kad mes domėtumės, kad stengtumėmės padėti, kad jaustume džiaugsmą ir skausmą, kaip labai asmeninius, kad išvengtume egoizmo, užsidarymo savyje.

Ir to turime prašyti Viešpaties, nes savo pačių jėgų neužtenka. Tai mums taip pat turi duoti ramybę ir džiaugsmą, kai patiriame savo pačių ribotumą, nes ne mes siūlome tuos puikius dalykus galvodami apie savo jėgas, savo idėjas... bet pamatą dedame ant Dievo malonės, Dievo jėgos, kuriuose turime ieškoti džiaugsmo ir užtikrintumo per Kalėdas ir visada.

Taigi, labai sveikinu su Kalėdomis, ir linkiu, kad mokėtume dalintis jomis su džiaugsmu atsakingi už maldą už visą pasaulį.