Tobito knyga mus moko, kaip konkrečiai turime veikti su vargšais ir dėl jų
1. Pasaulinė vargstančiųjų diena, vaisingai žyminti Tėvo gailestingumą, jau septintą kartą lydi mūsų bendruomenių kelionę. Jos minėjimas vis labiau įsitvirtina Bažnyčios pastoraciniame gyvenime ir leidžia vis geriau suvokti pagrindinį Evangelijos turinį. Mūsų kasdienių pastangų priimti vargšus vis dėlto nepakanka. Per mūsų miestus teka skurdo upė, kuri liejasi vis plačiau; atrodo, kad tas srautas mus užtvindys – pagalbos, paramos ir solidarumo prašančių mūsų brolių ir seserų šauksmas tampa vis garsesnis. Štai kodėl sekmadienį prieš Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo šventę susirenkame prie jo stalo, kad iš jo dar kartą priimtume dovaną ir įpareigojimą gyventi neturte ir tarnauti vargšams.
„Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7). Šie žodžiai padeda suvokti mūsų liudijimo esmę. Apmąstydami Tobito knygą, mažai pažįstamą, tačiau įtaigų ir kupiną išminties Senojo Testamento tekstą, galime geriau suvokti, kokią žinią norėjo perduoti šventasis autorius. Prieš mus atsiveria šeimos gyvenimo scena: tėvas Tobitas apkabina savo sūnų Tobiją, kuris ruošiasi leistis į ilgą kelionę. Senasis Tobitas baiminasi, kad daugiau niekada nebepamatys sūnaus, todėl palieka jam savo „dvasinį testamentą“. Tobitas buvo ištremtas į Ninevę, o dabar yra aklas, taigi dvigubai vargšas, tačiau visada buvo tikras dėl vieno dalyko, kurį išreiškia jo vardas: „Viešpats yra mano gėris“. Šis vyras, visada pasitikėjęs Viešpačiu, kaip geras tėvas nori palikti sūnui ne tiek kokias nors materialines gėrybes, kiek liudijimą apie deramą gyvenimo kelią, todėl sako jam: „Per visas savo dienas, mano sūnau, atsimink Viešpatį, mūsų Dievą, ir suvaldyk kiekvieną norą nusidėti ar sulaužyti jo įsakymus. Daryk gerus darbus per visas savo gyvenimo dienas ir niekad neik neteisumo keliais“ (4, 5).